- varškėtis
- varškė̃tis sm. (2) DŽ kul. 1. Š, Rtr, BŽ553, NdŽ, KŽ, Škn pyragaitis, virtinis ar bandelė su varške: Pasidirbau varškės, žadėjau Šeštinėm varškė̃čių virt Škn. Viena gaspadinė išvirus lašiniuočių, varškėčių ir raguolaičių su sviestu, nešdavus ant kūtės, su bliūdu padėdavus Sln. Šeimininkė padėjo mums lašinėčių bliūdą, varškėčių bliūdą, mėsos pusbliūdį Žem. Aš buvau išalkęs – kad pagavau ėst varškėčius, pusę bliūdo nuvalgiau BsPII106. Gaila mun tavęs, Marcijonele, kad tu tų varškėtelių nevalgysi S.Čiurl. 2. BŽ553, NdŽ varškės paplotėlis: Šeimininkėms labai patogu parduotuvėje nusipirkti jau paruoštus šnicelius, bifšteksus, varškėčius sp. Varškėtáitį iškepu – ir ligonis suvalgo Vrn.
Dictionary of the Lithuanian Language.